إعدادات العرض
„Kiekvienas, turintis šias savybes, yra veidmainis, o kiekvienas, turintis vieną iš jų, turi veidmainystės bruožą, kol jo atsisako: kai jam patikėta - išduoda pasitikėjimą, kai jis kalba - meluoja, kai duoda pažadą - jį sulaužo ir ginčydamasis jis nukrypsta nuo tiesos.”
„Kiekvienas, turintis šias savybes, yra veidmainis, o kiekvienas, turintis vieną iš jų, turi veidmainystės bruožą, kol jo atsisako: kai jam patikėta - išduoda pasitikėjimą, kai jis kalba - meluoja, kai duoda pažadą - jį sulaužo ir ginčydamasis jis nukrypsta nuo tiesos.”
Abdullah Ibn Amru (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Kiekvienas, turintis šias savybes, yra veidmainis, o kiekvienas, turintis vieną iš jų, turi veidmainystės bruožą, kol jo atsisako: kai jam patikėta - išduoda pasitikėjimą, kai jis kalba - meluoja, kai duoda pažadą - jį sulaužo ir ginčydamasis jis nukrypsta nuo tiesos.”
الترجمة
العربية অসমীয়া Bahasa Indonesia Kiswahili Tagalog Tiếng Việt ગુજરાતી Nederlands සිංහල Hausa پښتو नेपाली اردو Кыргызча മലയാളം English Svenska Română Kurdî Bosanski فارسی తెలుగు ქართული Moore Српски Magyar Português Македонски Čeština Русский Українська አማርኛ Malagasy Kinyarwanda Wolof ไทย ಕನ್ನಡ मराठी ਪੰਜਾਬੀ دری Türkçe বাংলা ភាសាខ្មែរ Españolالشرح
Pranašas įspėjo apie keturis bruožus; jei musulmonas juos visus turi, jis yra labai panašus į veidmainius. Tai taikoma asmeniui, kuriame šie bruožai dominuoja, o ne tam, kuris retai pasižymi kuriuo nors iš jų. Jie yra: Pirma: kalbėdamas jis sąmoningai meluoja ir vengia tiesos. Antra: sudaręs sandorą, jis jos nesilaiko ir apgaudinėja kitą pusę. Trečia: kai jis duoda pažadą, jo nesilaiko ir sulaužo. Ketvirta: kai jis ginčijasi ir patekęs į nesutarimus su kuo nors, elgiasi griežtai, nusuka nuo tiesos, kreipiasi į apgaulę savo atsakyme ir argumentuose, pasako melus ir klaidinančius teiginius. Veidmainystė pasireiškia kaip veiksmas, kai žmogus rodo kitą elgesį nei tas, kurį jis slepia viduje. Tai gali atsitikti, kai jis kalba su kitais, duoda pažadus, dalyvauja ginčuose ar sudaro sutartis, tačiau nesilaiko savo žodžio ar apgaudinėja kitus. Tai nereiškia, kad jis būtinai yra veidmainis pagal islamo prasmę, kuri susijusi su netikėjimo slėpimu ir atskleidimu. Bet jei žmogus turi bent vieną tokią savybę, jis laikomas turinčiu veidmainystės bruožą, kol šį elgesį pakeis.فوائد الحديث
Hadisas nurodo tam tikrus veidmainių bruožus, kad įspėtų ir įbaugintų tikinčiuosius apie tokį pavojingą elgesį.
Pagrindinė šio hadiso mintis yra ta, kad šios savybės, kaip veidmainystė, yra bruožai, kurie gali pasireikšti žmoguje, tačiau tai nereiškia, kad jis yra veidmainis, kuris slepia tikėjimą Allahu. Hadisas įspėja, kad, jei žmogus dažnai elgiasi taip, lyg būtų lengvabūdiškas ir neatsakingas dėl savo pažadų ar įsipareigojimų, jis gali prarasti tikrąjį tikėjimą, nes šios savybės gali iškraipyti jo santykį su Islamu. Tai rodo, kad svarbu neprarasti atsakomybės ir sąžiningumo savo veiksmuose, nes tai veikia tikėjimo stiprumą ir skaidrumą.
Al-Ghazali sakė: Religinio gyvenimo esmė susideda iš trijų aspektų: kalbos, veiksmų ir ketinimų. Jis pabrėžė, kas kalbas sugadina melas, veiksmus – išdavystė, o ketinimus – pažado laužymas. Pažado laužymas pats savaime nėra laikomas veidmainystės forma, jei nebuvo tyčinio ketinimo jį sulaužyti. Jei žmogus buvo įsipareigojęs laikytis pažado, tačiau dėl netikėtų kliūčių ar pasikeitusios nuomonės jis neįvykdė pažado, tai nėra laikoma veidmainystės požymiu.
Veidmainystė yra dviejų rūšių: tikėjimo veidmainystė, kai žmogus atskleidžia tikėjimą, tačiau slėpia netikėjimą. Šis elgesys išveda žmogų iš islamo; ir praktinė veidmainystė, kai žmogus imituoja veidmainių elgesį, tačiau tai nėra susiję su tikėjimo atsisakymu.
Ibn Hadžar teigė, kad islamo mokslininkai vieningai sutiko, jog jei žmogus iš tiesų tiki širdimi ir liežuviu, tačiau elgiasi pagal praktinės veidmainystės savybes, jis nėra laikomas netikinčiuoju arba veidmainiu, kuris amžinai gyvens pragarą.
An-Navavi sakė, kad kai kurie islamo mokslininkai teigė, jog tai reiškia veidmainius, kurie gyveno Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) gyvenimo metu. Jie kalbėjo apie savo tikėjimą, tačiau melavo; buvo patikėta jiems religija, tačiau jie ją išdavė; davė pažadus dėl religijos palaikymo, tačiau sulaužė juos; ir jų elgesys buvo amoralus ginčuose. Šie veidmainiai ne tik išreiškė tikėjimą žodžiais, bet ir elgėsi priešingai, meluodami ir išduodami tai, ką buvo pažadėję.