إعدادات العرض
„Kiekvienam pranašui, kurį Allahas siuntė prieš mane tam tikrai tautai, turėjo savo pasekėjus ir bendrininkus, kurie sekė jo suna ir vykdė jo įsakymus
„Kiekvienam pranašui, kurį Allahas siuntė prieš mane tam tikrai tautai, turėjo savo pasekėjus ir bendrininkus, kurie sekė jo suna ir vykdė jo įsakymus
Abdullah Ibn Masūd (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Kiekvienam pranašui, kurį Allahas siuntė prieš mane tam tikrai tautai, turėjo savo pasekėjus ir bendrininkus, kurie sekė jo suna ir vykdė jo įsakymus. Po jų ateidavo žmonės, kurie kalbėdavo tai, ko nedarė, ir darydavo tai, kas jiems nebuvo įsakyta. Kas kovoja prieš juos savo ranka, tas yra tikintysis; kas kovoja prieš juos žodžiais, tas yra tikintysis; kas kovoja prieš juos širdimi, tas yra tikintysis; o po to nėra tikėjimo net ir garstyčios grūdo svorio.“
الترجمة
العربية বাংলা Bosanski English Español فارسی Français Bahasa Indonesia Русский Tagalog Türkçe اردو 中文 हिन्दी ئۇيغۇرچە Hausa Kurdî Kiswahili Português සිංහල Nederlands Tiếng Việt অসমীয়া Oromoo پښتو ગુજરાતી ไทย മലയാളം Română नेपाली Deutsch Fulfulde Кыргызча తెలుగు ქართული Moore Magyar Svenska Українська Македонски ಕನ್ನಡالشرح
Pranašas pranešė, kad kiekvienas pranašas, kurį Allahas siuntė tautoms prieš jį, turėjo artimus draugus, šalininkus ir nuoširdžius kovotojus iš savo tautos, kurie buvo pajėgūs perimti jo pareigas po jo mirties, laikydamiesi jo vadovavimo ir įsakymų. Šie teisingi pirmtakai vėliau buvo pakeisti žmonių, kurie neturėjo gėrio: jie kalbėjo tai, ko nedarė, ir darė tai, kas jiems nebuvo įsakyta. Kas kovoja prieš juos savo ranka, tas yra tikintysis; kas kovoja prieš juos žodžiais, tas yra tikintysis; kas kovoja prieš juos širdimi, tas yra tikintysis, tačiau po to nėra tikėjimo net garstyčios grūdo svorio.فوائد الحديث
Skatinimas kovoti prieš tuos, kurie savo žodžiais ir veiksmais pažeidžia šariatą.
Širdies nesugebėjimas pasmerkti blogio rodo tikėjimo silpnumą arba jo praradimą.
Allahas Visagalis palengvina pranašams jų žinios perteikimą per tuos, kurie ją skleidžia po jų.
Kas siekia išganymo, turi sekti pranašų keliu, nes bet koks kitas kelias veda į pražūtį ir nukrypimą.
Kadangi laiko tarpas, skiriantis žmones nuo Pranašo (ramybė ir palaima jam) ir jo pasekėjų, vis didėja, žmonės tampa labiau apleidžiančiais suną, sekančiais savo troškimais ir įvedančiais religines naujoves.
Paaiškinami džihado lygiai ir tai, kaip tai turėtų būti vykdoma: ranka – tiems, kurie gali keisti, pavyzdžiui, globėjams ar valdovams; žodžiais – rodant ir ginant tiesą; širdimi – nepritarimu blogiui, jo nekenčiant ir vengiant.
Privaloma įsakyti gėrį ir drausti blogį.