فوائد الحديث

Nuolatinis Visagalio Allaho prisiminimas išorėje ir viduje yra vienas iš geriausių būdų priartėti prie Allaho ir vienas naudingiausių poelgių Jo akyse.

Visi darbai buvo skirti tik tam, kad būtų atminamas Visagalis Allahas, kaip sako Visagalis: {ir atlik maldą Mano Prisiminimui.} Be to, Pranašas pasakė: „Iš tiesų, tavaf (apėjimas) aplink Kabą ir tarp Safa ir Marva bei užmėtymas akmenimis (džamarat) buvo nurodyti Visagalio Allaho atminimui įtvirtinti.“ [Perdavė Abu Davūd ir At-Tirmizi].

Al-Izz Ibn Abdis-Salam savo „Kavaid“ knygoje pasakė: „Šis hadisas yra iš įrodymų, kad atlygis už visus garbinimo veiksmus nepriklauso nuo nuovargio kiekio; veikiau Visagalis Allahas už mažus darbus gali skirti didesnį atlygį, nei jis duoda už gausius darbus. Taigi, atlygis priklauso nuo garbės laipsnių kaitos.

Al-Munavi knygoje „Faidul-Kadir“ sakė: „Šis hadisas turėtų būti suprantamas taip, kad Allaho atminimas buvo geriausias tiems, kuriems jis buvo skirtas. Jei tai būtų adresuota drąsiam kariui, kuris kariaudamas gali atnešti naudos islamui, Allaho prisiminimas būtų vadinamas džihadu. Arba turtuoliui, kuris savo turtais padeda vargšams, tai būtų vadinamas labdara. Tam, kuris gali keliauti, būtų vadinamas hadž. Arba tam, kuris turi tėvus, būtų vadinamas geru elgesiu su jais.

Tobuliausias zikr yra tai, kas ištariama liežuviu ir suvokiama (tadabbur) širdimi, po to seka tai, kas suvokiama tik širdimi, kaip apmąstymas (tafakkur), tada tai, kas ištariama vien liežuviu. Už kiekvieną yra atlygis, inša Allah.

Kai musulmonas laikosi zikr, susietų su tam tikromis būsenomis, pavyzdžiui, ryto ir vakaro, įėjimo į mečetę, įėjimo ir išėjimo iš vonios kambario ir kt. zikr, jis tampa vienu iš tų, kurie dažnai prisimena Allahą.